kai kalbu su tavim - be tavęs - ir atrodo, kad čeža
už aprudusio parko suoliuko sudžiūvę krituoliai,
prisiminę sugrįžtantį pilką belapį miražą,
ten paskendusį aimanoj meilės suirusios guolį -
apie mus, apie tai, ką kalbėdavos parko šėšeliai -
o gal ne. gal klystu, nes taip noris apgaulės saldėsio.
kažkodėl pynės kojos kvatojant garsų karusėlei -
sukos magiškuos ritmuos, kuriuos mes išplodavom dviese.
ech, tada dar galėjai nutaikęs kulkosvaidį žodžių
suvarpyti krūtinę ir verkti nurimusio kūno -
o dabar tik stebi mūšio baigtį neliečiamoj ložėj,
nematydamas ilgesio, nors jis už nugaros tūno.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 By Zenas 2009-11-11 14:00
būna...