Mes su rudenio vėju pašėlusiai grojom hardroką,
Nusiplėšę skardinius latakus dūdavom garsus.
Net ir krušą užsukom garsais kolonėlių kaip mokam
Ir išvis taškėm lietų, kad upės užlietų ir mus.
O po to puošėm dangų akordais aprimusio bliuzo
Ir nustebę skaičiavom išlikusius žemėj gyvus -
Ir taip gera, taip lengva liūdėti šį rudenį buvo
Po koncertiško sielkračio vėl apkabinant visus.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Maybe 2009-10-29 19:22
o mane veža tokios eilės,pažadina kažką viduj ir norisi išsiveržt į rudenį!dėkui,Jūs kaip visada NEPAKARTOJAMA!!!
#1 Donatas Šimkūnas 2009-10-29 17:40
kelia kazkokias nostalgijas. Grazu.