rasiu rudenio klišėj kadaise mylėtą stabuką -
mažą liūdesio himną iš vėjo begalvio skriaudų,
šiandien jo nebeliko sudilusiems siūlams sutrūkus,
kai privalomai tiesiai per drumzliną gatvę slenku.

nebevarsto naktim drebuliai, virpulingai apglėbę,
negraudina lietaus įkyriai šnabždėsinga daina.
išparduočiau to liūdesio maršką už truputį miego -
juk seniai nebeskauda nuo tiesmuko "nemylima".

ir nereikia kasas išsipynus prie upės sėdėti,
laukti ženklo lemtingo,jog buvusį nerimą teis:
blyksi kadrai iš filmo lyg klausimu sukas iš lėto:
Ar jaunystės ruduo už sudžiūvusią raudą atleis?

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#3 fortuna 2009-10-02 08:09
Apie šias eiles jau Jums esu pasakiusi, kad jos ypač man artimos, kad anie rudenys buvo kitokie... Tai ne N I E K N I E K I S !
#2 drita 2009-09-30 15:38
Jaučiasi tvirtumas...Šaunu.
#1 Jonathan 2009-09-30 00:12
Gera pradzia i geresni gyvenima:)