Nesugrįžk, išdraskydamas lemtį -
Tyliai pieštą paveikslą dangaus.
Man vienai buvo gera pasenti,
Išragavus brandumą rudens.

Net ir spalvos miglos rodos dygios,
Kai takai lietumis nulašnos.
Aš jais bėgsiu daug sykių suklydus
Be galvos, be rimties ir tiesos.

Vėl prie durų trapiu kilimėliu
Išsitiesiu, netekus prasmės -
Tu sugrįši gašliai susivėlęs
Iš kitos garbanotos nakties.

Išalsuos sienos tirpstančios vardą
Tarsi sprogmenį rankoj regės -
Tu išeisi, kad grįžtum ne kartą
Iškankinančiu nervu danties.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#3 Pranciška Regina Liubertaitė 2009-09-03 10:31
Oho... kokia lyrika. Primena Širvį...
#2 kuprius 2009-08-25 16:59
gerai perteikta, emociškai, kaip ir dauguma jūsų eilėraščių, labai stiprus
#1 ateive 2009-08-23 10:44
skaudulys toks..gražiai sudėliotas ;)