Žalia arbata ir Sofoklis. Be gailesčio praverti langai. Penki vakarai. Keturių sienų draugijoj. "Paranoikė!" Šaukia jos. O pro langusateina tik oras. Šaltas vakaras. Basom kojom noriu sušalti, kad bent ką pajusčiau. Bet aš turiu žalią arbatą, Sofoklį ir paranoją. Vakar nekenčiau Tavęs ir dar kelių, nes viliausi, nes tikėjau, kad visi man tikrai padėt galėtų. O aš dar turiu veidą. Ištinusį, nuo vakarykščio krioklio iš akių. Drama jau iškelta. Sau neatleisiu. Ne. Viskas bus gerai, sakai? O kaip gi kitaip...
Jei tik leistų prigimtis žmogiškoji būt vienai...
Supykusi vakar sau prižadėjau, kad nutrauksiu bet kokį gilesnį ryšį su jumis - žmonėm! Kad gal kada nors galėčiau viską palikt ramybėj.
Jokių dramų, melancholijos
Meldžiausi, kaip niekad. Krioklys užtvindė.
Bet juk tu sakai, kad viskas bus gerai..

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite