Nutrintom pėdom, beeinant žeme;
Nuvargusiom akim, bežiūrint į save;
Pailsusia siela nuo savikrizės;
Per amžius, žmogau, esi nukryžiuotas liūdesio pilko, vienatvės ir josios amžinojo draugo, kerėtojo nenoru visko..

Ant rasojančio lango aš nupiešiau žiemą, alsuoju aš karštu oru, prasrūva viskas krauju, ištirpsta, paskęsta, sudžiūna..

Tokia maža ir nereikšminga..
Kaip visada - jautri arbata.
Kelrodė knyga, Tau visada atverta šypsena.
Šypsosi obuoliui bekišąs pirštas iš kojinės,
Žengia lašas per vandenį,
Išbėgusi bala iš juodų akiduobių,
Iškastas laikas nori pamilti,
Mylintis oras jų delnuose, suspaustas į akmenį, kalba nebyliai dikumoje, pačiam tamsiausiam kampe.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Modesta 2009-07-10 08:00
Laura! Dėkui!.. Bet tai tik griuvėsiai :)
#1 Tyla Pajūry 2009-07-09 19:50
Oho, Modea, kaip gražu!! ; )))