Tai ne eilės prie laužo - smuikuojančios vakaro raudos,
Nurausvėjus padangėj išskridusių paukščių klyksmais.
Ne kalbėjimas tai, o tik jūra, kur debesys maudos,
Skaudžiai šaukianti fleita gličios sutemos pamiškiais

Ne iš karo sugrįžtam - tik meilės subadę šešėlius
Vis prie žemės artėjam - už vėjo juokus pasmerkti.
Nesopėjo taip niekad, kol ji vakarais nesugėlė,
Kai smuikavo vaizduotėj iš krištolo žodžiai daužti.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Pievauja 2009-04-11 09:41
turi kažką tokio...tik galėtų sutemos būt ne gličios;but that's just my taste :)