Tėvas nerimą savo supjaustė ant vakaro stalo,
Padalino po lygiai ir sau pasiliko truputį,
O paskui kaip suaugusiems pylė po melo bokalą,
Ir iš spintos iškratė laikytą gyvenimo griūtį.

Jis nerašė graudžių ir žodingų mirties testamentų,
Nenusakė mums būdo kaip saulę pakeisti į lietų,
Neparodė nė vartų, kurie mūsų grįžtančių lauktų -
Tik niūniavo melodiją nerimo garbei sudėtą.

Aš turiu savo švarko kišenėj mažytį totemą:
Jis iš tėvo piešimo blanknoto tą sykį iškrito,
Mes su piešiniu šnekamės tobulo nerimo temom -
Tėvo nėr, bet jaučiu, kaip man nerimas šneka: Jis liko.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#5 Jolanta š. 2009-04-10 18:27
Aš irgi taip sakau. Jau to nebeišplėšt.
#4 Ausrytte 2009-04-10 16:06
Jos darbai visi yra verti žvilgsnio.
#3 Mystery 2009-04-10 07:49
Gilus ir jausmingas eilius. Kiek esu skaičiusi tavo darbų - šis geriausias.
#2 skaitovas 2009-04-10 06:26
Tėvo nėr, bet jaučiu, kaip man nerimas šneka: išliko. Būtų geriau
#1 Jonathan 2009-04-10 00:23
Kazkaip labai artima man - mano tevas mire pries pora menesiu ant operacijos stalo. Be testamentu... tik nerimas