Mes išrašom lapus, išardydami mezginį sielos,
Tarsi skystį nešvarų išlieję ant mistiško lango,
Mūsų žodžiai - vilnijantys upės pakrantės šėmeliai
Išsiūbuoją garsus lyg su vėju kuldenančios nendrės.

Taip pavasaris spjaudos lašeliais žalsvais ir sultingais,
O padūkus ranka vis garsesnį čiurlenimą tapo -
Gal pavargę nuo stebinčių mus prie tų lapų palinkom.
Ištaškydami sielos krioklius, kada upės išseko.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 Ema Vosylienė 2009-03-05 11:02
oi šešėliai
#1 Ema Vosylienė 2009-03-05 10:50
Šėšeliai,kuždenančios