Plačiai pramerktos akys,
pirmyn išskiestos rankos,
seniai jau kūnas šaukias
savosios žaliaakės.

Ir vėl diena išaušo,
kai trokštu mirtino aukščio,
kuris mane svaigina
kaskart kai ji mane vardu vadina.

Tu taip toli,
toliau nei aš galiu pasiekti.
Užmerkias akis, regiu tave,
atrodo galėčiau pasiekti.
Tu mano širdy,
kuri tavają bando prisišaukti,
gal jei dabar šokčiau žemyn
būčiau tavęs kiek arčiau...
bet kažko aš bijau...
nenoriu šito daugiau...
nenoriu visko palikti...

Plačiai pravertos durys
ir tos bemiegės naktys
kurias širdis praleido be
savosios žaliaakės.

Ir vėl išauš tas rytas
kurio aš vėl nelaukiau,
ir vėl ant stogo užlipęs
aš tyliai šauksiu jos vardą.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Guest 2008-01-14 06:42
Nu nešok, dar palauk. Ant stogo neprišauksi nieko.