Kalbuosi su savimi, as man sako, kad daugiau nebekalba su manimi.

Bijau Tavęs labai net,
Klausau savęs retai, bet
Girdžiu šįkart vaizdą judantį,
Smaugiu iškart vaiką spurdantį,
Savy esantį. Rėkia garsiai,
nutyla ir eina miegoti ilgam.
Su visam. Ate, čiūčia liūlia pasakau,
medinėj lovoj,- nebešneka,- paguldau.
Tamsu... - pasakytų,- šalta, nepalik!
Nesako,- džiaugiuosi, vaike, tik nepravirk!
Žemę saujų gniaužiu į vaiką drebiu,
Lopšinių garsas - aidas atsimuša nuo lentų.
Tylu nejaukiai, ilgai negirdžiu
Nematau, negiržiu, nematau. Balsas
Niekieno nepasiekia, pralenkia,
Kai prasilenkiam. Daug aidų,
Klausau jų. Pranašų! netikri,
Apgautas aidas apgavo mane,
Neveikia manęs, neveikia aš.
Vaikas neveikia - baterija nepadės,
Vaikas neverkia - bateriją iškroviau,
Guli baterija. - lentos tarp lentų,-
Įžemintas krūvis savo keliu
Nuėjo, paliko. Nebeturiu vaikų.
Vaiko ne sūnaus, bet
Klausau tavęs retai, bet
Bijau savęs labai net.

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#4 Katrė 2008-01-02 21:06
dear suirdua iš tiesų supratau ir pabaiga stipri ir pajutau tikrumą. ir ačiū
#3 suirdua 2008-01-02 20:57
aš nežinau ar supratai, dear Katre, ką norėjau pasakyt. esme tame, kad atradau per pastaruosius 3 mėn. tokių dalykų įdomių. vat aš žudžiau(žiauriai skamba) savyje esantį vaiką visąlaik anksčiau. o po 3 mėn. režisūros studijų apsivertė pasaulis. pabaiga liūdna bet teisinga :p
#2 Katrė 2008-01-02 17:16
pabaiga labai net gud.
#1 Petras Gagilas 2008-01-02 13:26
ot parasei... nugi savotiskai.. daug biochemijos, daug idomiu posukiu.