atleisk man, viešpatie, kaip aš atleidžiu gazą,
ir pastatyk mane, kaip man pastoja
svaiginantis Kaligulos miražas,
rūpintojėlio pozoje artojas,
ir nesuteik progos be noro klysti,
svaigink jausmus beprotiška blaivybe,
kada tyra širdim paleistuvystė
ant rankų neša pranašus indigo,
ant strėnų mauna sargio vainikėlį
ir prietelius sijoja, kai per tiršta,
atleisk man, viešpatie kai skauda galvą
mažiems ir dideliems likimo pirštams,
atverk akis, kad sudėliočiau kryžių
ir melo nesumažink, netaupyki,
kartu su Kristum į Kalėdas grįšiu
kraujomaišos pyrago nuodėmingo

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Anuška 2007-04-16 09:33
Dėkui, Sachara.