kai Lakštingalos slėnyje skęsta begėdės vienatvės
ir benamiai bokalai bėdos nesuranda pasvirę
pareinu į per naktį rūpėjusią sentikių gatvę
ir akių neturiu kam palikti lyg būčiau negirtas
o lietus tik iš tolo atrodė per greitas apgirsti
ir per senas jaunoms ištekėjusioms upėms meluoti
man vėlu atsikelti tačiau dar ne laikas į pirtį
su savim pasiėmus ledinį akordų asotį
ir neleidžia ruduo užsimiršti nors dar tiktai liepa
ir palėpėje meno žiedadulkes renka blakstienos
kai ramus ir beoris klojimas akordais rusena
o Lakštingalos slėnyje tyli pamišusios venos
o Dubysa sekli iš toli bet iš transo neleidžia išeiti
iš gilaus įkvėpimo pasmerkusio bardus klajoti
po bemieges šalis ir vienatvę pamėgusią groti
atpirkimo lašais į minios susirangusį stogą

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#3 Anuška 2007-04-16 09:35
iš gilaus įkvėpimo pasmerkusio bardus klajoti po bemieges šalis ir vienatvę pamėgusią groti
#2 7 2006-08-01 15:47
jega,buvau saltinyje, girdejau ir grupe ne vanduo,bet benamiai bokalai jau buvo beda surade ir lietus....idomu kaip viskas baigesi nes teko isvaziuoti po Atikos
#1 Albinas 2006-07-31 07:08
nu pataikei, Nevoda, na taip širdį ir sugėlė...Kaip tos širšės(akis tebėra užtinusi). Atiduodu visas šešias stygas...