Žiūrėjau į Tave galvodama
Ar daug gali...
-Nuskink boružei sparna...
Nužvelgei mane, nusišypsojai, nuskynei...
Nematei, kaip skauda,
Neįžvelgei to siaubo
Jos drebančiam kūnelį...
O aš mačiau...Tiesiog jutau!

Ji rankų šiluma tikėjo!
Tikėjo žmogiškumo žiūpsniu Tavyje,
Bet neįvertino, neapskaičiavo
Tavo akyse gailesčio...
Ką pajutai išvydus kraują?
Lašelį maža kaip aguona?
(Jos akimis kaip kraujo klaną!)
Pasinaudojai patiklia širdim?!
Klydai? Tai nesmagu?
O ką padarei? Kodėl?
Dabar verki...Iš baimės?
Dėl kaltės? Dėl savęs parodymo?
Atsiskleidei! Tavo kova, Tavo
Didvyriškumas- kartus kaip geda! Fu!

Verki...Laikai ją delne!
Paleisk...Ji nori mirti...
Jai nebebus pažįstamas dangus
Be skrydžio ji neturi nieko...
Ji nori mirti, na, paleisk!
- Kodėl nuskynei sparna?
Tu nužvelgei mane, nusišypsojai:
- Patenkinau Tavo smalsumą...Fu!

Aš nuėjau...Norėjau mirti...
Prašau, paleisk..Noriu pamiršti...

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 eximius_animus 2006-09-07 19:20
na va, visi tie klausimai..tau buna taip, kad viduje zinai ju atsakymus? ir kaip smalsumas prazudo kazkam visa gyvenima..grazi rasliava:)