Nužydėjo ruduo, ištuštėjo dangaus melsvos saujos,
Kur ne kur dar šermukšniai kraujuoja tegu.
Smilksta pievos rūkais, suvyniojus atnešiu vėl Tau juos,
Nes nebuvo kaštonų šį rytą, blizgiųjų sagų.

Blunka skreitas rudens. Vis daugiau raukšlės žyla ir žyla.
Nebesiveja pinigo beržo auksinio veja
Vėjas riedančio, vortinklis – jaukiai sūpuodamas tylą
Nebepančioja smilgų, lig sopulio – tuščia... Deja.

Po arimų širdim – nebespurda įkyriai gyvybė.
Nekapsena sula, nokstant sutemoms, lig paryčių.
Tik užlikę keli lapai laikos rudens, įsikibę –
Užu topolio pirštų, klausydami išpažinčių.

Tų, kur žingsnis po žingsnio į geliantį gruodą keliauja
Ir litanijas murma ilgiausias lyg sau, lyg ne sau...
Nužydėjo ruduo, ištuštėjo dangaus melsvos saujos.
Ar regi, mielas mano? Kaip šitam gėlime – pailsau...

Renata Kuršytė

Papildoma informacija

  • Duomenys apie kūrinį

  • Muzikinio įrašo tipas: Namudinis
  • Muzikinio įrašo kokybė: Gera
  • Auditorija: Suaugę

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Jonas Baltokas 2016-04-29 05:41
Gražu, bet labai pasigendu teksto.
Nepamiršk pridėti Žymės "Konkursui"