Legenda apie kalnų senį.

AŠ negaliu pakęsti žmonių,
Kažkas pasirodo aš į urvą lendu,
O tam urve laukia tamsa,
Dievinu tylą, kai ji būna šalia.

Mastau apie saulę ir gerus laikus,
Kai turėjau aš žmoną ir 7 vaikus,
Dabar aš kalnuos ir nieks nesuuos,
Galiu aš vartytis ant pievos žalios.


Pr. Bet ima ir aplanko mintys,
O tvoju jom aš visų jėgų,
O kvailos mintys dinkit,
Tebūna man džiugu, džiugu.

Ei, gi, sakyki, kas tu tokia?
Ko čia lankaisi ir ėdi mane?
Ar padariau aš tau kažką?
Tyli tu esi it vandenyje.

Jeigu aš kaltas taip ir sakyk,
Tik tu manęs akim nebadyk,
Leiski gyvenit man ramiai,
Vieno dalyko aš tenoriu, tikrai.

Pr. 2X

Aš negaliu gyvent be žmonių,
Kai jų nematau, man būna graudu...

Emh..Kas cia? Atvirai pasakius aš ir pats nežinau...

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 Keturi (4) 2006-05-31 09:37
užkabinanti melodija. Tik tau reik kažkaip balsą tvarkyt.