***
Vėl užkasime dieną kaip vaiką, užgimusį veltui,
taip nelauktą nenorimą dieną, tik duotą gyvent,
ir styrosim po vieną lyg vėjo išlaužyti meldai,
viskas lieka tamsoj, po dangum, ir nė atspindžio ant.

Uždangstysime langus pagalviais ir saules nuleisim,
nes pagalvių daugiau, nei sugulusių miegui galvų,
ir sapnuosim žvaigždes su numirėliais tom pačiom teisėm,
o nubudę šalia apgraibom vis ieškosim gyvų.

Ir suradę bent vieną netarsim nei mielas, nei labas,
tik tylėsim ilgai, kol prisnigs į akis bei rankas.
Girgžda lapkritis sunkiai lyg didelis drėkstantis grabas,
Ir telaukiam tik tiek, kad ištartų kas nors - na ir kas.
ž.:D.Čepauskaitės, m.:dainiaus.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite