ALGIRDAS VERBA (1941-2000)

***

Palok dar, Žvėryno šuneli,
Giedokit, Žvėryno gaidžiai.
Kaip uodžia kraujuojančios šnervės
Tą rudenio nuodą saldžiai.

Ir tinkas, ir lūpos jau trupa,
Ir rudenio saulė trumpa.
Smagus tas gyvenimo ūpas -
Lyg karstytųs smaigu pupa.

Ir kretanti senė verandoj
Lyg vaikas po balkiu lopšy
Kartu su veranda sau skrenda
Kaip deivė - lengva ir graži.

Geltoni klevų kaspinėliai
Į plaukus grakščiai įrišti.
Palok kaip ir man jai, šuneli,
Ir ji į mane panaši.

Ar krutant ant žemės regi mus,
Žvaigždynų akie lyg žvėries?
Ak, kūdikis, rudenį gimęs,
Į rudenį ir bežiūrės.

O kūno ir sielos bankrotas.
Kas laukia, sakyk, po tavęs?
Lyg pragaras degantis protas
Į pragarą gal ir nusvies.

Prakeiktas gyvenime mano,
Žėrėjęs stebuklų ugnim...
Tylėdamas pateka mėnuo
Ir dangų išrašo manim...
Eilės - Algirdo Verbos
Muzika, atlikimas - Povilo Girdenio

Besidarbuodamas su nauja daina, pagalvojau, kad atėjo laikas atsisveikinti su šia jaukia svetaine, kurioje talpinau savo kūrybą aštuonerius metus. Tris iš jų (2006-2008 m.), kada svetainė knibždėjo, kunkuliavo ir šniokštė - itin aktyviai.
Nesakau, kad nesilankysiu po RESTARTO, tiesiog noriu atsisveikinti su SENĄJA DPOEZIJA ir pagerbdamas jos atminimą, atlikti simbolinį-ritualinį darbinio dainos įrašo - absoliučiai buitinio, kokius visuomet čia mėgau labiausiai, talpinimą.
SUDIE, DPOEZIJA! Gera buvo su Tavim! Linkiu sėkmingo atgimimo ateinančiais metais! Gal dar susitiksim!

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite