Lyg iš sapno atėjusios dabartys tavimi apsimesdamos kalbina
Ar toli benueis paskui degantį mano lapą raidžių prirašytą

Ir nenoriu galvot apie stebintį jis seniai i tave nebežiūri
gal vis nykstantis žiūri į debesį ir tave iš to pačio sukūrė

Ir plačiais horizontais pasižada Tavo esmas jau nereikalingas
Iš po knygų dulkėtų atsikelia meilės muilas akis išganyti

Pasirodęs ant laiptų poetas pieštuku lubose ieško žaibo
O žolė nenumaldomai kyla ir rasos lašas greitai subyra

Ir jau neisim dulkėti ir tikintys - kelio galas seniai užrakintas
Tavo akys pasilenkia žemuogių, tik jose nebeaušta jau rytas.

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 V. Šerelis 2013-08-28 09:45
Kai klausiausi pirmą kartą nesupratau kas patiko. Tik kai klausaisi nebepirmą kartą pradedi iš tikrųjų įsikirsti į tekstą, nors emocianaliai įsikerti iš karto to net nesuprasdamas.
#1 Ana_Bryde 2013-07-05 05:15
VA ČIA TAI TEKSTAS. Malonu išgirsti, Atlikimas, nepasakyčiau, kad puikus, ausies nemina ir gerai.