Mes gyvenom prie jūros tada,
Du geri, du laimingi vaikai.
Palikti vandenų ir šviesų globoje,
Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,
Neidami protingyn nei senyn,
Du draugai tų žuvėdrų baltų, -
Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę vėlai vakare
Mes sumigdavom kur po medžiu,
Aš sapnuodavau ją, ji mane -
Begalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.
Du vaikai mėlynam pajūry!
Lig mirties. O po jos
Būt palaidoti paukščių žinia,
Kad sapnuos amžinuos
Jie dainuotų kur nors netoli.
Tekstas V. Mačernio

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#4 Ilgumos (komoje) 2010-02-26 11:55
Ir iš tiesų, kam taip rėkti, kur tekstas to visai nereikalauja? Dar gerai, kad ne ant "nekaltų" :) O šiaip - pavojinga imti jau sudainuotus tekstus. Yra labai subtili "Vairo" daina pagal jį.
#3 Virginija Gaudi 2010-02-18 08:42
man visada patiko šis Mačernio eilėraštis, labai smagu, kad kažkas jį perteikė dainoje. Labai gražus balsas, maloniai klausosi. Melodija įsimintina. O iki jūros irgi ilgai reikia eiti kol ją pamatai, todėl ir įžanga tokia ilga:) Manau.
#2 ponas_niekas 2010-02-17 14:37
koks ten girgždesys pradžioj? :) rimtesnės pastabos: 1. minutė - per ilga įžanga. 2. geras dalykas tas balso pakėlimas, bet čia vietom prasilenkia su pačiu tekstu. norėtųsi švelnumo, o čia - trinkt visa gerkle :) 3. klausosi maloniai, varykit toliau :)
#1 Kati 2010-02-03 21:02
Garso dinamika gražu tada, kai ji atitinka turinį, o kitaip tai būna kiek juokinga :) Gražus Mačernio tekstas, ir gitaros pritarimas tinkamas... pagalvojau, kad būtų labai gražu tiesiog skaitymas šio eilėraščio su gitaros fonu.