Viską ką mes sugalvojam,
tūkstantį kartų jau buvę,
formos, pavirtę į dulkęs,
vėlei į formas sugrįžta.
Skiriasi gal tik detalės,
arba žiūrėjimo taškas,
nors visa kiečiais ir mainos,
kintame mes - ne pasaulis.
Šitaip vaikai ant kranto
stato pilis iš smėlio,
viską paskui pamiršę
ima buvot beprasmybėj.
Tartum staiga atsibudę,
patys nežinom, kur estim,
trupantį miestą išvydę,
nustėram prieš stingdantį grožį.
Klausia ir klausia poetas:
kam aš esu šioj pakrantėj?
Tam, kad statytum iš smėlio
pilis, kurias bangos nuplauna.
Tam, kad krantas į sodą
nutoltų, o sodas į pievas
nužengtų, kur kaimenės ganos.
Tekstas Aido Marčėno

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#4 Freeman 2010-01-08 17:16
ponas_niekas, galvojau ka primena man ta daina ir tu pataikei... :))
#3 Simonas-Lunevicius 2010-01-06 22:45
tarkim
#2 ponas_niekas 2010-01-05 16:23
knock knock knocking on heaven's door :)
#1 Piratas 2010-01-04 07:19
tekstas geras ir atlikimas neblogas