mes sustojam ryte prie nubundančio Vilniaus kitaip
pasiklysta laivai kad atrastų nežinomą salą
bet aure teka saulė ir jos spinduliuos pamatai
netikėtus vaizdus nuo kurių mūsų širdys apsąla

viskas regis naujai aš regėjimą šitą veju
suliepsnoja aukštai bokštų kryžiai ir medžių lapiją
Dievas nužeria auksu ir kyla balandžiai virš jų
srautuose spindulių skelbdami mums dangaus karaliją

tą sekundę atrodo nuo įtampos bokštai įskils
ir pažirs spinduliai atsimušę nuo grindinio šlapio

bet palieka toks pat šitas skersgatvis vartai langai
šiltas vėjas užuolaidas judina trinktelį durys
tik visi kas ateina dabar lieka mūsų draugai
nes kažkur vandenyne audroj plyšta įtemptos burės
Tekstas Aido Marčėno

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#2 kuprius 2009-12-15 17:31
aha balsas visai nieko. tam pragrojime ta solo gitara tik nelabai skamba, vietom pro sali. nors pats pragrojimas neprastas. grazi daina siaip, gerai klausosi.
#1 nebe 2009-12-10 01:44
man zodziai ;) laaaaaaaaaaabai grazus :) balsas tinka muzika ok man patiko :)