dangau ant rudenio žemės
rugsėjo aukštas dangau
vis tiek nelinksmas sutemęs
prie savo širdies priglausk
tu tolsti dangau žvaigždėtas
(o mes pasiliekame vietoj)

tokios tai meilės norėjai
dėvėtos girtos bukos
dabar tu mylėsi vėją
ir vėjas tave paguos
rudens nakties vidury
(tu liūdną laišką kuri)

gyventi dirbti tylėti
ilgėtis dienos kitos
skarelė tavo gėlėta
o veidas nelinksmas toks
mes skaitome tavo laiškus
(dangus žvaigždėtas ir aiškus)
seniai bebuvau... :)
kažkaip tylokas įrašas, kai kompu klausais, gavosi(tos garso plokštės!..), bet gal išgirsit :)

ž.: L. Degėsys
visa kita: aš

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#1 V. Šerelis 2009-11-23 09:24
Geras, ziauriai patiko, ir ta lupine armonikele - gerulis, dam, dam, lengvai primine maestro Vytauta...