Iš tavo žingsnių beliko aidas
Iš tavo veido atspindys blyškus
O aš tiek daug norėjau ir neleidau
Kad atsivertų žemė ar dangus

Dabar nutolsti tarsi laivas
Basa nubėgi vasaros taku
Tarytum laikas taip apmaudžiai pasibaigęs
Ir taip sunku ištarti, taip sunku

Pr.
O taip seniai, galbūt prieš šimtą metų
Kuomet žolė žaliavo po langais
Tau pažadėjau dangų, duoną, medų
Aš klydau, nežinojau, atleisk

Ir kai nelieka nieko širdyje
Dangaus tamsa, išbalęs kopų krantas
Aš nežinau, ar laimė ši verta.
Tavęs. Ir tavo žvilgsnio aš ar vertas

Bet po tavęs man visos bus tik antros
Tik atspindys, tik kopija, tik vėlės
Bet gal ateis šviesios nakties momentas
Ir tavo bent šešėlis, bent šešėlis

Pr.
+Sugrįžk ir atleisk.
m/ž/g/b - Justinas, piano/b - Agnė, melodica/b - Kristina, perkusija/b - Barbora
Įrašyta gyvai, 2008 01 21, "Arbatos magijoje".

Ačiū Martynui Pečiuliui

P.S. Kai (jei) ateis Jonas, tai vėl suklasifikuos "retro/pop" ir sakys "ne dainuojamoji poezija" ;)
(nutrinta zemaitukes pageidavimu ;)

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#4 ineda 2010-04-12 12:11
Aciu Justinai, labai grazu...tikra...
#3 zemaituke 2009-02-04 09:11
Nenusišnekėk čia apie "banalybes". Tik dar įdainuokite tokias, tai bus kam klausyti.
#2 Kostas 2009-02-03 23:28
Taip, retro, sentimentalu, naivoka, bet vis tiek norisi dar syki paklausyti :) ir nieko čia nepadarysi - jei tikra, tai tikra.
#1 pagulbis 2009-02-03 21:05
Nagi tikrai grazu: sentimentalu, nuosirdu. Ir tai tikrai poezija. Klausantis prisiminiau A. Mickevičių... O TU JOnai nesikabinek!