1. Žiūriu aš į gyvenimą užmerktom akim.
Galbūt todėl juoda vaivorykštė neliūdina?
Myliu dažnai akmenine širdim,
Girdžiu blakstienomis, kai kambarin kas nors įsliūkina.

Pried.
Pasaulis pilnas dėsnių - nė vieno nežinau.
Todėl po smėlį nardau, žuvį tikiuosi pagaut,
O ežero dugne slepiuosi per potvynį...
(Kai kartais nežinau, ar noriu tęsti pokalbį...)

2.
Nei sparnų, nei apsiaustų stebuklingų neturiu,
Ir dažnai nesuprantu kur dingsta sraigių vakarai .
Bet vos tik užsinoriu galiu nuskrist dangun...
Ir toliau akimis klausyt ką šneka man žiogai,
(Nors dažnai nesuprantu kur dingsta sraigių vakarai).

3.
Kartais sukeiti kairįjį batą su dešiniu.
Ir tokį įprastą eilinį rytmetį paverti draugu.
Džioviniesi plaukus vasaros lietuje,
Turi tik vieną tiesą, kuri gyventi moka širdyje.
Žodžiai: Edita Samackaitė, Aivaras Dočkus

Šį kūrinį mėgsta

  • Kol kas mėgstančių sąrašas tuščias...

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#5 sunlit 2008-05-06 19:54
Vis užsuku paklausyt, gal ką parašyt. Nežinau. Gražiai sugrota, sudainuota neblogai. Tekstas, mano galva, silpnas, melodija nekabina. Nu taip iš esmės gerai, bet nėr cinkelio.
#4 hamelion 2008-04-30 18:36
ei cia tas pats vaikinas is frype. sakau kur as ta balsa girdejau :) teisinga muzika
#3 Piratas 2008-04-30 08:27
graziai jausmingai:),ir dar neiprasta kai vaikinas su pianinu,labai grazu:)
#2 Kritika 2008-04-29 18:43
graži tikrai kompozicija :))))))))))))))))) pilnai šeši jei tekstą savo įdėtum ir tarties žemajteškos išmoktum :)))))))))))))))))
#1 Andrius Jokubauskas 2008-04-27 20:26
Gražu. O dar klepas. Man papirkt užtenka. Tiesa, įdomu, toks jausmas pirmą posmą kiek susikaustęs. O po to toks jausmas įsidainuoji ir toliau viskas ore. :)