Išprotėjusi senelė man nupirks fortepijoną
aš atvožęs dangtį juodą vien tik kaulus rasiu ten
visą rudenį raudoną raudant vėjams gersiu romą
išprotėjusiai senelei naktį kranksint ant šakos
išprotės fortepijonas išprotėsiu aš senjora
mėnesienoje pamatęs kaip jūs šokate lengva
baltesnėm lelijų rankom laikote jūs savo galvą
netikėtai dangtis krenta ir palaidoja mane.

Fa nata fortepijonas
Šiandien sukanka lygiai KETVERI metai nuo tos dienos, kai patalpinau šioje svetainėje savo pirmas dainas.
Nežinau ar KETVERI yra daug, ar mažai, bet... ta proga talpinu dar vieną kūrinėlį:-)

Eilės - Rimo Buroko, muzika - Povilo Girdenio, įrašyta praeitą pavasarį "Vienišų vilkų klubo" vakare.

Gerokai iškraipytas pirmas dvi eilutes prieš porą dešimtmečių išgirdau "gorkyne", "Vaivos" kavinėje iš vieno pagyvenusio (žvelgiant mano tuometinėmis akimis, kadangi jam buvo apie 30) "hipiškos išvaizdos" vyriškio:

Išprotėjusi senelė
Dovanos fortepijoną.
Atidaręs juodą dangtį
Vien tik alų rasiu ten.

Papildoma informacija

  • Duomenys apie kūrinį

Šį kūrinį mėgsta

Norėdami rašyti komentarus, atsiliepimus, pastabas prisijunkite

Komentarai  

#6 ciupakabra8 2010-10-07 11:03
man labai patiko. Balsas super :)
#5 Zilvinas_Vingelis 2010-09-23 19:52
Tavo interpretacija, Povilai, tavo reikalas. Domas žinoma kitaip jį mato. Bet šiaip profesionalu, gražu, išdirbta ir tikrai Poviliška. Ačiū :)
#4 Petras G. 2010-09-09 22:07
cheh, jau buvau ir pamirses juk turejau ir as tokia daina, jonai pameni?
#3 Povilas Girdenis 2010-09-09 11:35
Lenkiuosi, Domai, Tavo nuomonei, tačiau... Tačiau, ko gero, kiekvienas savaip kraustomės iš proto, nes net ir stipriai trinktelėjęs fortepijono dangčiu sau per kaulus ir per tą vietą su kuria vieni galvoja, o kiti netgi mąsto, nejaučiu šiame eilėraštyje nei "nebebebopinio" Charles Mingus-o glissando, nei kimaus Tom Waits-o kuždesio. Nepavadinčiau šio eilėraščio ir "ypatingai skaudžiu". Galbūt, dėl to, kad pirmiausiai jį išgirdau kaip folklorinį sąmojingų Vilniaus gėrovų kalambūrą, o tik vėliau išvydau išspausdintą, o galbūt, ir dėl to, kad kitų Rimo eilių fone šis eilėraštis man pasirodė kaip galintis šiek tiek praverti duris "Poviliškai pakylėtai euforijai":-)
#2 d.r. 2010-09-09 09:44
Nu Povilai, nesupyk už švelnią kritiką, bet štai, ką pasakysiu: dėl atlikimo, grojimo etc kaip visad negaliu turėti jokių priekaištų. Tačiau dėl to KOKIA harmonija ir maniera atliktas šis ypatingai skaudus, subtilus mylimo RB eilėraštis, galėčiau daužt fortepijonu per kaulus. Žinoma, sakysi, tai jau mano bėda, jei tekstą suprantu kitaip, nei tu. Ir tu būsi teisus. Bet aš tūkstantąjį kartą įsiskaitau ir negirdžiu ten tų linkmučių septakordų, to pastatyto balso švarių pavingiavimų, tos Poviliškos pakylėtos euforijos. Ne-gir-džiu. Tad tekstas čia lieka tekstu, muzika - muzika. Į vieną man jie niekaip nesulimpa. Sorry. Vat jei juodžiausias Charles Mingus albumas ir Waitsas skaitantis šį tekstą, veik negirdimai, tada...
#1 Jonas Baltokas 2010-09-09 06:53
Ne nu Povilai tu kai duodi tai visus nušluoji. profesionaliai, švariai, įtaigiai Aš gal tik nekartočiau stulpelio 2 paskutinių eilučių. Nu ir kokį šyzovą gitarinį improvyzą įmesčiau. Bet ir "triūba" gerai varo :D