PILIES AIDAS TRIS DIENAS SKAMBĖJO PANEMUNĖS PILYJE

Dpoezija Lt
Kategorija: Naujienos

  Jau prieš kelis mėnesius žinojau, kad ten būsiu. Vien dėl to, kad negalėčiau praleist baigiamojo šių metų Bardų žygio koncerto. Taip pat, tai proga vėl pasimatyt su savo draugais, bičiuliais, pažįstamais, kurie žygiavo per visą Lietuvą koncertuodami. Jau penktadienį, vos atvykęs, supratau, kad priežasčių vėl būti čia kitąmet bus daugiau.

  Atmosfera aplink pilį, pilies kieme pranoko visus lūkesčius. Apsižvalgę renginio vietoj su visa kompanija iškeliavom ieškot nakvynės vietos – palapinių miestelio „Medaus slėnis“. Šiek tiek paklaidžioję, savo tikslą pasiekėm, įsikūrėm ir miško takeliu patraukėm atgal į pilį. Kaip teigė nuoroda, nuo kempingo iki pilies – 900 metrų. Tačiau visa mūsų kompanija drįsom tuo suabejot, nes atrodė gan tolokai ir jei per dieną porąkart tektų eiti maršrutu kempingas - pilis - kempingas, galima gerokai pavargti.

  Pirmasis festivalio renginys penktadienio vakare – variacijos roko tema. Neslėpsiu, pats labiausiai laukiau akademinių bardų valandų. Bet, žinoma, paklausiau ir pirmojo koncerto. Tačiau kažkaip nieko neužfiksavau, tik adaptavausi pasakiškoj aplinkoj. Ėmiau viską, ką tik siūlė programa ir dar daugiau. Klaidžiojau po pilį, kuri buvo pilna meno kūrinių. Kopiau į pilies bokštą, iš kurio atsivėrė fantastiškas vaizdas – ir į pilies kiemą, ir į Nemuną, į nuostabų panemunės kraštovaizdį. Nesulaukęs koncerto pabaigos, su būreliu draugų iškeliavau į „Medaus slėnį“, kur turėjo būti tikros žuvienės dalybos. Žuvienės buvo, kiek žinau, šiek tiek per daug, nes neišdalino visos... O gal ne per daug, tiesiog palapinių miestelio gyventojų buvo mažokai, organizatoriai tikėjosi daugiau. Ne tik organizatoriai, ir aš nustebau, jog tokiame dideliame plote testovėjo kelios palapinės. Ačiū Vaidui, kuris nepaisant to, kad kitą dieną turėjo savo akademinę valandą, grojo ir dainavo mums iki paryčių, palaikė šventinę festivalinę nuotraiką, ir taip užgožė muziką, kuri ataidėdavo iš kitoje kempingo pusėje stovinčių kolonėlių.

  Rytas. Bandom apsimest, jog poros valandų miego visiem pakako. Vėl kelionė į pilį, rytinė kava ir jau vakar matyti veidai. Draugė sakė, kad festivalio atmosferą kūrė buvimas sąlyginai mažoje erdvėje – pilies kieme. Ir jau trečiąją dieną matant tuos pačius veidus norisi sveikintis. Negaliu su ja nesutikt, tai festivaliui davė savo žavesio. Akademinė valanda su bardu. Beveik kaip tikras solinis koncertas. Ir žiūrovai, ir patys akademikai, visi kaip vienas tvirtino, kad labai tinkamai parinkta erdvė. Pilies menė, kuri buvo išpuošta meno kūriniais, kaip ir priklauso tikrai menei, turėjo savo labai teigiamą atmosferą. Dar iš vakaro išvydęs, kur vyks pasirodymai, pradėjau dar labiau laukti jų. Nesinori išskirti kažkurio iš atlikėjų. Matėsi, jog visi, buvo atsakingai paruošę savo programą, matėsi, jog puikiai jaučiasi scenoje ir jaučia ryšį su žiūrovu, o žiūrovai negaili plojimų. Kaip visada žaismingas Ovidijus Jucys. Jonas Baltokas, kurį visi atsimena dėl dainelių apie slieką Zigmutį. Išduosiu paslaptį – dainos apie slieką Zigmutį tuoj pasirodys visiškai naujoj Jono kompaktinėje plokštelėje. Jonas Bagdonavičius, geriau žinomas kaip Jonukas, šįkart buvo su visa grupe – Deimante, Tadu ir Rytu. Tad Jonuko pasirodymas buvo dar įspūdingesnis nei visada. Rimtai ir solidžiai scenoje atrodė Kastis Petryla, kuriam vėl pritarė gitaristas Rytas. Kazimieras Jakutis - Pagulbis - savo žibintais ir romantiškomis dainomis dar labiau sušildė menės atmosferą. Akademinių valandų ciklą baigė Vaidotas Mineikis, kuris šiek tiek bijojo, kad galbūt, kaip mokykloje, daug kas pabėgs iš paskutinės „pamokos“. Tačiau veltui nerimavo, nes buvo jau net ir stovinčių klausytojų. Gera buvo žiūrėt kaip kiti bardai, ateidavo pasiklausyti savo grojančių kolegų.

  Gera buvo žiūrėt, kaip po pasirodymų, vieni kitiems žarstė komplimentus. Stebint bardų žygio dalyvius negali nepastebėt tarp jų tvyrančio draugiškumo. Tai žmonės, kurie bendrauja ne tik koncertų metu, kurie palaiko bičiuliškus santykius. Bardų žygis – tai nėra renginys sukurtas dirbtinai. Tai renginys, kurio pagrindinis variklis – draugiškumas. Ir publika jaučia tą šilumą, kuria spinduliuoja koncertai. Baigiamajam šių metų bardų žygio koncertui vargu ar buvo galima rasti tinkamesnę vietą, nei ši pilis. Ir esu beveik įsitikinęs, kad ir kitais metais bardų žygis baigsis čia. Visi jautėm, kad žygis šiemet baigtas, bet visi jau mąstėm ir apie tai, kad bus daug kitų renginių, kur vėl visi galėsim susitikt. Ir visi žinom, kad žygis kitais metais vėl prasidės. Baigiamasis koncertas buvo nepakartojamas. Nenoriu plėstis. Noriu tik paminėt, jog turbūt neatsitiktinai koncerto svečias buvo Andrius Kulikauskas. Manau, būtent jis labiausiai iš visų svečių pritapo labiausiai prie bardų žygio atmosferos. Žygis baigtas buvo kaip ir visi koncertai – himnu „Ateina žmonės“.

  Žygis, koncertas, baigtas, bet festivalis dar ne. Visi žiūrovai ir dalyviai išskubėjom iš pilies kiemo prie šalia esančio tvenkinio, kur kelias minutes palūkuriavę išvydom tai, dėl ko buvom susirinkę. Skulptoriaus Arvydo Ališankos akciją „Deganti skulptūra“. Įspūdingas reginys – ugnies stulpas vidury tvenkinio. Su šiuo vaizdu akyse iškeliavom atgal į „Medaus slėnį“. Neilgai panaktinėję su gitara(vėl ačiū Vaidui), lindom į palapines ir su migdančia lietaus lašų muzika užmigom. Miegojom ilgai, kempingas buvo ramus, atsiėmėm miego dozę ir už praeitą naktį. Pusryčiaudami jau turbūt visi suvokėm, nors ir visi apie tai tylėjom, kad, kaip bebūtų gaila, festivalis eina link pabaigos. Susikrovėm visą mantą, atsisveikinom su kempingo šeimininku ir patraukėm į pilį. Nusprendėm paklausyt festivalį aplankiusio Gedimino Storpirščio. Menė buvo sausakmiša, bet kadangi atkeliavom šiek tiek anksčiau, tai susėdom pirmoj eilėj ir mėgavomės koncertu. Po daugiau nei valandą trukusio koncerto su gailesčiu, bet jau nuovargio vedami pajudėjom link namų.

  Spaudžiu ranką visiems, kurie išbuvo visas tris dienas. Žinau, kad nebuvo labai lengva išlaikyt tokį tempą, jei dalyvauji visur. Bet nuovargį kompensuoja puikūs įspūdžiai ir prisiminimai. Dėkoju visiems organizatoriams ir visiems koncertavusiems bei kitaip prisidėjusiems. Dėkoju aš, bet žinau, kad beveik kiekvienas, kuris skaitys straipsnį, taip pat linkčios galva ir dėkos. Pabaigai: Gediminas Storpirštis sakė: „Kiekvienas žmogus turi savo angelą sargą. Aš manau, kad ir kiekvienas festivalis turi savo angelą sargą“. Belieka tik palinkėt kuo geriausio angelo sargo „Pilies aidui“ ir noriu tikėt, kad susitiksim su visais buvusiais šiemet, taip pat pamatysim daug naujų veidų, ten pat, „Pilies aide 2009”.

Seklys Modė