"...kai aš pasensiu ir numirsiu, pagrok prie mano kapo Kalnus"

Dpoezija Lt
Kategorija: Naujienos

Kartais stebėti juos man tampa taip smagu, kad visai užsimirštu. Ir kirba galvoj, ir nepaleidžia: kaip jie atrodė, kai grodavo scenoje kartu, kaip kurdavo tas dainas, kurių įrašus galima dar aptikti.

 „06 05 d. 19 val. Šventė, skirta tėvo dienai Koncertuoja dainuojamosios poezijos atlikėjai Jonas Baltokas (gitara, vokalas, lūpinė armonikėlė) ir Petras Gagilas (gitara, vokalas). Arbatos magija (Bazilijonų g. 8)Išsamesnė informacija poezija.puslapiai.lt“ 2004 metų skelbimas, kurį jei tada ir būčiau išvydus kur, matyt, labai audringai ir nesureaguočiau. Na Jonas, na Petras, gal kaip frype.lt jų profilyje sakoma „du "bachuriukai" keistais, bet tikrais vardais“, na koncertas... Dabar, tikriausiai, iškeisčiau visus labai trokštamus Cinematic‘ų ar Radiohead‘ų koncertus į jųdviejų. Ir kalbėti tariamąja nuosaka visai nenoriu, dar ne laikas. Taigi, J. Baltokas ir P. Gagilas ir jų nepaprastas laikas.

Petras Susipažinau su Jonu Vilniuje(?) žiemą, kažkokiame barake, pas „mergas“. Reikia būtinai dar vieną faktą paminėti, kad prieš tai abu dalyvavome konkurse Mažeikiuose. Jonas labai gerai skaitė, o laureatu tapau aš. Atsimenu, Jono klausė, kuo jis ruošiasi tapti ateityje. Atsakė, kad studijuos chemiją. Jis buvo žaliu kostiumu. Man tai labai įstrigo. nuotr. H. Ramono

Jonas Su Petru mes susipažinom kažkuriame Kauno(?) bendrabutyje, barake. Kaip vėliau gyrėsi Petras – mes buvome pažįstami dar anksčiau. Kažkokiame poezijos konkurse Petras klasta iš manęs išviliojo pirmą vietą. Niekada jam už tai neatleisiu, todėl mūsų pažintį pradedu skaičiuoti nuo nelemtų barakų.

Petras Jonas buvo labai geras studentas, gabus. Kiek pamenu, jis niekuo dar tada negrojo. O aš jau buvau turėjęs muzikos kolektyvą, savo apie dvi dešimtis dainų, buvau labai pasitikintis savimi. Vėliau Jonas išmoko groti fleita. Maniškes dainas grojome neilgai, nes jo kūryba augo kaip ant mielių. Mes grodavome visur: Laisvės Alėjoje, Vilniaus gatvėje, Panemunės miškuose, barakuose...

Jonas Koks buvo Petras... Eilinis, hiperaktyvus jaunuolis, beveik kaip ir aš. Petras nešiojo "kliošinius" džinsus, kuriuos, vienas dievas žino, kada ir kiek skalbdavo. Bet jei be lyrinių nukrypimų - mes susipažinom, ir tarsi kokia Halio kometa praskriejo virš Lietuvos, konkrečiai – Kauno. Tuo metu grojau fleita (dūdele) ir niekšai mano kaimynai kėsinosi mane sumušti. Buvau benusiviliąs muzika apskritai, bet va su Petru, tyčia ar netyčia, nusprendžiau „papypint“. Buvo švenčių metas, bendrabutis buvo tuščias ir mes kiaurą naktį „improvizavom“. Paryčiais, apimti euforijos, nusprendėme, kad mūsų meną privalo išgirsti tauta – groti gatvėje. Nemiegoję, pusiau girti, bet pilni ryžto, stojome vienoje iš Kauno tarpuvarčių. Turiu pasakyti, kad tuo metu groti gatvėje, Kaune, buvo keista ir net rizikinga. Panašiai kaip dabar kokiame Alytuje arba Garliavoje. Gatvė. Rytas. Du, nemiegoję, perspektyvūs bardai. Kaunas. Groti nesisekė. Kažkodėl sugebėjau išgauti tik vieną fragmentą to grožio, kurį darėme su Petru naktį. Žmonės skubiai praeidavo pro šalį. Už pasiryžimą gal ir buvom surinkę kokį litą. Ir čia priėjo tokia porelė. Mergina: „Pagrokite ką nors“. Garsas, kurį aš išgavau, bandydamas pagroti, ką nors, buvo mažų mažiausiai apgailėtinas. Petras laikėsi oriai ir laikė ritmą. Mergina pasičiupo savo vaikiną ir neįmetusi nė cento nusitempė jį: „Jie nemoka groti“. Manyje tarsi kas sprogo. Iš to pykčio dingo sceninė baimė ir man atsidarė... Neužsidaro iki šiol.

 Visa tai vyko 1997 metais. Vasarą Petras sugalvojo perstoti į kitą universitetą Vilniuje, tuomet dar apsistojęs buvo pas brolį, taip būtų keliai jųdviejų, kiek prasiskyrę, jei ne kaip perkūnas (Petro palyginimas) pasirodo Jonas (Petras priduria, kad aš įsiminčiau – mobiliųjų telefonų nebuvo), ir sugalvoja studijuoti pedagoginiame, susirado butą ir abu jame apsistojo.

Petras : Šiaip geri laikai buvo. Abu dirbom, paskaitų mažai buvo. Vynas, šachmatai, ko norėt, muzika. Abiem buvo labai kūrybingi metai, aš daug eilėraščių parašiau. Dirbau dailės akademijoje, vaikščiodavau su užrašų knygute ir rašydavau eiles. Jonas kažkokiais man nesuvokiamais būdais jau organizavosi koncertus.

Jonas Tokia buvo pradžia. Prieš tai buvo Akustinis Kernagis, kuris mano bendraamžių rate buvo ypač nepopuliarus. O aš jį dievinau. Visas dainas iš kasetės mokėjau atmintinai. Tai, ko gero, įtakojo ir mano pirmuosius muzikinius bandymus. Pirma daina, kurią aš išmokau groti buvo mano paties sukurta. Vėliau grojau ir visokias "balabuškes" tautai linksminti. O Petras... Hmmm... Jis kompanijos žmogus. Kompanijoj dažniausiai ir susitikdavom. Praktiškai, iki tol, kol nenusprendėm padaryti pirmo rimto koncerto KTU gimnazijoj. Tada, ko gero, labiausiai ir buvom susigroję. O po to visko buvo ir visko neišpasakosi. Aš vedžiau, jis vedė. Reikalai pasidarydavo tai sudėtingesni, tai paprastesni, ir taip iki šiol.

Petras Buvo laikas, kai buvome atitrūkę. O 2003 metais paaiškėjo, kad Jonas gyvena Vilniuje, jis sugalvojo, kad reikia vėl kažką daryti, pradėjome šen bei ten koncertuoti. 2004 metais susiformavo Kooperatyvas, darėm įrašus, koncertavom „Akacijų alėjoje“, „Kauno lėlių teatre“, Vilniuje buvo konkursas, pamenu, varžėmės su D. Razausku. Jis laimėjo. Mes antri. :) Dabar, jei gyventumėme vienoje šalyje, esu įsitikinęs, kad grotume. Nematau priežasčių negrot.

Jonas O ar norėčiau su juo grot scenoj? Tiesą sakant, nežinau žmogaus su kuriuo man taip norėtųsi. Todėl pabaigai oficialiai kreipiuosi į Petrą: „Petrai, kai aš pasensiu ir numirsiu, pagrok prie mano kapo Kalnus“

Teksto autorė: Katrė