Vėl seklys Modestas - bardų žygis

Dpoezija Lt
Kategorija: Naujienos

Bardų žygis keliauja per Lietuvą, o aš paskui jį. Buvau Molėtuose. Buvau Marijampolėj. Tinginiavau, virškinau informaciją, o dabar rašau.



Beje, man jau baisu, bet nelabai įsivaizduoju penktadienį be žygio koncerto – turbūt, per daug į seklio vaidmenį įsijaučiau...Į koncertą – kaip į šventę! Šventiškai nusiteikęs(pasipuošęs varlytėmis ir kaklaraiščiais) ekipažas iš sostinės pajudėjo Molėtų link. Kelionė neprailgo(šįkart kamščių išvengėm), o ir Molėtų kultūros centrą, trijų molėtiškių panelių dėka, radome beveik iškart. Kur jau užklupom, garsą besitikrinančius, Vaidą Mineikį bei Joną Bagdonavičių – Jonuką. Laikas belaukiant koncerto prabėgo nepastebimai, nes išėjom pasižvalgyt po Molėtus, o pasižvalgymą baigėm picerijoj.

Pradžia. Vaidas Mineikis. Visada toks nuotaikingas užkulisiuose ir toks rimtas scenoj. Vėl džiaugiuosi skambančia daina:

„...kažkas pametė raktą
o kažkas jį surado
tik tai niekas nežino
kaip išeiti iš rato...“


seniai jau man kokia nors daina taip ilgai galvoj beskambėjo...


Buvimas beveik visuose koncertuose turi savo privalumų (o gal ir trūkumų). Kiek iš jūsų galėtumėt pasakyti, kas išeis į sceną, vos tik vedėjui pratarus kelis žodžius:
- Dabar į sceną įžengs, turbūt vienintelis žmogus Lietuvoje, o gal net ir pasaulyje, grojantis besišypsančia gitara.. :) Ponios ir ponai – Kastis Petryla.
Kastis kaip visada solidžiai ir romantiškai su beprotiškai įstringančiu priedainiu:

„...bučiniams skirtas snaudžia suoliuuukas
po žiedais apsiverkusia liepa......“


Panelė Indrutaja. Keturiolikmetė, įsitvirtinusi Bardų žygio sąstate, o be to, jei neklystu, būtent Indrė buvo tas žmogus, kuris padėjo organizuojant koncertą Molėtuose – jei ne ji, tai vargu ar jis būtų ten vykęs. Susilaukė nemenko palaikymo scenoje, draugių būrelis paskutinėje eilėje šėlo iškėlę plakatą – BARDAI JĖGA. Vėliau pakalbinta Indrė sakė, jog daug žmonių atėjo į koncertą nė nežinodami ko tikėtis iš bardų, bet išėjo nenusivylę. Jaunoji atlikėja prisipažino, kad likus savaitei iki koncerto sapnavo košmarus, jog salė koncerto metu buvo apytuštė. Kaip paaiškėjo po renginio – nuogąstaut nebuvo dėl ko.

Pirmąkart išgirdau ir išvydau Albiną Stakauską scenoj. Iki tol tebuvau skaitęs jo eiles, kurios tikrai patiko. Įspūdis liko. Patiko ir jo tekstais atlikti kūriniai, bet įstrigo, kito puikaus poeto žodžiais sukurta daina – „Performansas“. Kurią atliko jau nebe vienas, o pasikvietė į pagalbą dar kelis raseiniškius. Beje, tikiuosi neklystu, bet šitą dainą galit rast įsigiję „Bardų žygis per Lietuvą 2008” CD.

Apie koncertą pakaks. Ne apie visus parašiau, bet ateityj visus paminėt planuoju...
Susėdom į automobilius ir visi draugiškai susirikiavę į koloną keliaujam link observatorijos, kur mūsų laukia arbatos valandėlė ir trumpa paskaita apie dangaus šviesulius. Ne tik paskaita, bet ir galimybė pažvelgt į dangų per teleskopą.
Susirinkus beveik visiems koncerto dalyviams užsimezgė diskusija – savotiškas visų iki tol vykusių koncertų pliusų ir minusų aptarimas, būsimų koncertų scenarijaus planavimas. Buvo įdomu stebėti iš šalies, smulkmenų aptarinėt negaliu(ir nenoriu). O dabar aš noriu dėt didelį pliusą žygeiviams: labai džiugu, kad ne veltui buvo diskusija prie arbatėlės, ne tik šnekat, bet ir darot. Tai parodė Marijampolės koncertas. Po arbatos – žvaigždžių stebėjimas ant observatorijos stogo. Ačiū už puikų vakarą.
Pilni įspūdžių skirstomės į skirtingus Lietuvos kraštus. Ačiū Andriui už kelionę. Pats Andrius apie koncertą atsiliepė taip:
„Būna kartais teksto gabaliukai sukrenta į atmintį. Taip ir šį kartą. Daugybė nuotrupų kurios nupiešia visą koncertą. Interpretuotų nuotrupų. Bet minčių srautas didelis ir malonus. :) „

***

Prabėgo savaitė. Išaušo laikas ir suvalkijai priimti bardus. Marijampolė.
...o kelias link jos labai vaizdingas – Aukštadvario apylinkės – ežerų kraštas. Besigrožėdami vaizdais ir besimėtydami nesibaigiančiais juokais privažiavome Marijampolę. Municipalinio teatro paieškos neužtruko, mat paslaugi marijampolietė labai tiksliai paaiškino kaip rasti mūsų ieškomą objektą. Tiesą pasakius, pats pastatas vien tik iš išorės labai patiko. Toks „tikras teatras“, jei suprantat ką noriu pasakyt.
Iškart noriu pagirt super paslaugius teatro darbuotojus. Bravo.
Pirmas didelis darbas atvykus – iš užkulisių į sceną atgabenti fortepijoną, mat Ovidijus pasikvietė seną savo scenos draugę Deimantę, kuri jam akompanavo koncerte.
Negalima nepastebėt ir puikios scenografijos – viduryj scenos atsidūrusios kopėčios ir ant jų pasodinta lėlė(užkulisiuose kažkodėl praminta apsauginiu), gan įspūdingai užpildė sceną. Lauksim naujų netikėtumų scenoje.
Dar koncertui neprasidėjus nusižiūriu vietas balkone...
Pradžia. Ir vėl pradeda Vaidas (už ką jam taip?). O gal jam patinka? Bet sugroja kaip visad puikiai. Gera buvo girdėt „Verk, vaikeli“ ir kartu niūniuot. Kažkaip iškart užsinorėjo ir kitų versijas šios dainos išgirst(čia užuomina). Keista bus nematyt artimiausiuose koncertuose Vaido, bet kaip gera bus išgirst Klaipėdoj.

..kažkada pagalvojau, kas buvo netaip Molėtuose. Marijampolėj irgi kažko trūko. Ir supratau jau turbūt – koncertuose nebuvo Povilo. Bent man taip atrodo, kad jis kažką tokio įneša, tik nežinau ką..

- Dabar i sceną įžengs Saulius ir Laura...
Salėj aidi juokas, audringi plojimai. Saulių scenoj išvystam, o vietoj Lauros pasirodo gitaristas Rytas. Publika pralinksminta, nesklandumai sutvarkyti, kitą dainą išeina padainuoti ir Laura. Labai gražiai man tą vakarą jie suskambėjo. Ir labai šauniai paruošė repertuarą padainuodami marijampoliečiams jų žemiečio Juzės Erelicko tekstais.

Marijampolės teatro senbuvis – aktorius, šviesistas – Ernestas Bruzbartas. Parodė ką gali, padedamas bosisto, tiesiog siautė scenoj. Visi aktoriai turi kažką tokio, kas prikausto dėmesį – Ernestas ne išimtis..

„...bobutės vakare susėdę
pletakvoja apie mane tyliai..“

Viso koncerto metu vis džiaugiausi atsisėdęs į balkoną. Ten galima taip įsitaisyt, kad nematai apačioj sėdinčių žiurovų, o matai tik sceną. Geras jausmas. Kartais pagalvoji, kad jų ten visai nėra apačioj, gal užhipnotizuoti buvo ar kas, bet buvo rimti ir susikaupę.

Su rimtomis dainomis į sceną išėjo ir Ovidijus. Turbūt jau reikia pamažu pamiršt tą senąjį Ovidą, kuris visąlaik prašėliodavo scenoj. Bet pradėjęs rimtai, užbaigė linksmai. Paskutiniajai dainai pasikvietęs „mažylį“ Jonuką, mane jie privertė juoktis dar net nepradėję dainuot. Jonukas pats tinkamiausias mažylio vaidmeniui. Fortepijonas gerokai sustiprino Ovidijaus dainų įspūdį. Tikiuosi ir ateityje išvyst jį su Deimante kartu scenoje.

Šįkart Jonukas buvo visiškai kitoks. Bet ne savo dainomis... Lengvas šokas visiems žygeiviams buvo išvysti Jonuką visiškai trumpais plaukais, kurie liko iš jo garbanų. Maestro – taip nuo šiol reikia kreiptis į „mažą, kūdą ir bekosantį“. Būtent taip jį „pakrikštino“ teatro šviesistas. Reikia fiksuot tokius dalykus – galbūt visi atlikėjai žygio metu gaus netikėtas pravardes. Žygio pabaigoj pateiksiu ataskaitą.

V.V.Landsbergis kaip visada spinduliavo ramybe. Apie jį galima rašyti daug, daug jau ir prirašyta. Tai aš nieko naujo nebeparašysiu, tik labai slaptai širdies kamputyj džiaugiaus, kai jam nutrūko styga. Žinot kodėl? O todėl, kad man akustinės gitaros skambesys mielesnis nei klasikinės. Juokai juokais, bet pasirodymas buvo labai šiltas.

Pabaigai – bene daugiausiai komentarų po pastarųjų koncertų susilaukiantis Edmundas Janušaitis – Briedis. Vieniems jis arogantiškas, kitiems jo muzika pasirodo neverta scenos. O mane Briedis 24 visada priverčia linguot ir dainuot kartu. Nėra gi jis toks piktas briedis kaip atrodo. O šįkart buvo pasirodymas kitoks – Edmundas ir Neringa Janušaičiai.

Beje, balkone sėdėjau ne vienas, ačiū Ievai už kompaniją ir suskaičiuotus žmones salėje(aš jos to neprašiau) – 137.

P.s. Į sostinę grįžom sėdėdami gale keturiese. Ko tik nepadarysi dėl bardų žygio koncertų… ;)


Pakeleiviai, ar girdit mane, pakeleiviai…
Keliaujam į Kauną?
Ten ir susitiksim

Teksto autorius: Modestas