dpoezijos mūzos

Dpoezija Lt
Kategorija: Naujienos

Šios meno deivės neramina dpoezijos sielą, matyt, nuo pradžių pradžios. Norisi tikėti, kad jų ten daug. Visgi pastaruoju metu imta daugiau čia apie jas kalbėti. Skyrelyje, skirtame tartis, atsirado atskira tema „mūzos“, kurioje gyvuoja potemės,diskutuojamos ir rūpimos, Jono Baltoko pasirodžiusi nauja daina mūzoms tiesiog rėkia, kad tai yra svarbu kuriančiam žmogui.

Kur mūsų mylimieji autoriai ieško įkvėpimo? Ar duoda laisvę mūzoms veikti nevaržomai?
Ovidijus Jucys nusprendė trumpai atsakyti. Sako: „kažko konkretaus, juk pati supranti, neimanoma pasakyti“. Ieva Narkutė priešingai, bijodama, kad išeis banaliai, visgi atsakė gražiai ir išsamiai:
„Kokį rytą nubudus šalia mylimo pasakyčiau, jog įkvepia vyrai. Kažin, ar tai būtų tiesa, bet tą rytą aš tikrai taip jausčiaus, nes būčiau įkvėpta.“, - sako Ieva Narkutė, -„Vilnius įkvepia. Rudenį-ypač. Stogai. Gatvelės.“
Kreivas kiek ironiškai pažvelgė į mano rytinį nudurnėjimą su keistais klausimais:
„Sunku taip besti pirštu ir pasakyti - Mane įkvėpė ..troleibusas!!“, betgi pridūrė:“ ...Bet ir jis yra mane įkvėpęs! mane įkvėpia viskas, o ypatingai - kažkokie liūdni, beviltiški dalykai ar situacijos“
Gavus Domanto Razausko laišką, kiek pasimečiau ir skaičiau jį lygiai tris kartus, komentuot neprisiimu, baisu, o pacituot noris:
„Mašinėlės, riešutų sviestas, sugedę šviesoforai, pomidorų sultys su degtine, skylutė vidury taburetės, iškritęs sniegas, neiškritęs sniegas, tranzistorinė buitinė technika, suvokimas, kad nėra skirtingų TV kanalų, žinių radijo pranešimai apie birmos vienuolių sukilimą, vitaminai B-50, bombonešiai B-52, čigonas Romas ir žydas Ekleziastas, pirmas, trečias ir penktas C dur gamos laipsniai ir dar daugybė dalykų, kurių galima sakyti nėra. Visi jie įkvepia tiek pat, kiek iškvėpia, visus juos sukūrė mąstymas. Žodžius sukūrė mąstymas. Mąstau - vadinasi esu, slebizavojo Dekartas. O jeigu nemąstau? Keista, kaip žmogui patinka, kai jo mąstymas kišasi ten, kur nereikia - t.y. kuria klausimus, puikiai žinodamas, kad paties mąstymo sukurti žodžiai bus nepajėgus į juos atsakyti. Apie įkvėpimą geriau išmano Malderis ir Skalli.“
Supratusi savo durnėjimo pasėkmes, kad apsiimiau rašyti apie tai, ko nelabai įmanoma suprasti, apčiuopti cituoju toliau:
„Dar praeitis, kurios nėra, ateitis, kurios nėra ir dabartis, kurios akivaizdžiai taip pat nėra. Kur ji? Gal galėčiau paliesti? Norėčiau pasantykiauti su mūzomis, tik mane "išmuša" suvokimas, kad tada santykiaučiau su savo paties sukurta iliuzorine matrica, idealizuota, romantizuota ir realia tik tiek, kie to nori mano protas. Lyg mane galėtų įkvėpti guminė moteris, kurią pačią pripučiau oro. Vadinas kvėpuočiau tuo oru, kurį neseniai išleidau! Jei sukuri pragara, tai ir nueini į pragarą. Viskas paprasta.
O kaip sakė vienas gerti metęs poeta – „nuo bealkoholinio alaus ligi pripučiamos bobos - vienas žingsnis““
Ieva Narkutė papunkčiui vardino savo kūrybos, o tuo pačiu ir gyvenimo įkvėpėjus:
„Vėlinių savaitgalį, kai visi išdūmę namo, o aš likusi barake, pasakyčiau, jog įkvepia pustuštis pastatas, kuriame šiaip jau trinasi bent kokie 400 studentų. Jeigu pasisiūlytum atsiųsti picą į namus, pasakyčiau, jog maistas yra puikus (jei ne puikiausias) įkvėpimo šaltinis, nes pati nemoku gamint visiškai. Jeigu rytoj gerai parašysiu psichologinio testavimo kolį, džiūgausiu, nes būsiu įkvėpta mokslo (dar įkvepia profesoriai, kurie kartais atrodo kaip pamišę dėl savo dėstomų dalykų). Ai, dar mane įkvepia spoksot pro svetimus langus tuo paros metu, kai žmonės jau degasi šviesas, bet dar užuolaidų neužsitraukia... Patinka stebėt nedalyvaujant. Praeiti ir nužiūrėti, kas pas juos per šviestuvai, kas per virtuvės spintelės, kas per... Velniai žino, gal jie daro tą patį?... Dar mane įkvepia, kai pagiria kas nors. Esu toks kvailas paukštis, kurį glostant palei plunksnas galima išpešt velnioniškai gerų rezultatų, tačiau į neigiamus atsiliepimus reaguoju užsidarymu ir savigrauža (tik ne noru tobulėti!). Kai pastebi, tada mane įkvepia. Kai prieina ir pasako, jog buvo gera manęs klausyt. Bet kaip.“
Ovidijus Jucys dar kiek pakamantinėtas pripažino:
„Asmeniniai išgyvenimai, aplinka ir visa kita“.
Tikiuosi jau supratote, kad čia negali būti nei išvadų, nei pabaigos, nei kažkokių diskusijų. Tiesiog imi ir nudurnėji vieną sunkų rytą ir su šia būsena pajauti meilę dpoezijai ir nori kažką jai padaryti gera. Tikiuosi padariau. Tegyvuoja mūzos!(?)


labai labai mylinti Katrė.

fotografija įžūliai pavogta iš atostogaujančio šiuo metu fotografo Petro Gagilo.