BARDŲ NAKTYS

Dpoezija Lt
Kategorija: Naujienos

Libela ir Vėjas

Ta daugybė gražių dienų bėga prabėga vis gražėdamos, o širdelė jaučia – kad naktys gali būti dar gražesnės. Eit į jas, ar neiti. O jeigu eiti – tai į kurias?
Renginio pavadinimo ,,Bardų naktys“ daugiskaita pasiteisino. Jau penktadienio naktį apėmęs entuziazmas nevertino mano pastangų eiti miegoti. [antraste]
Gyvenimėlis kas kart prasideda, kai sužinai, kad darysi tai, ko nori. Ir ne taip svarbu jam, kad tau dar tai atrodo per anksti, ir visai gera būtų pamiegoti.
Dėl to labai džiaugiausi, kad Raimonda ir Katrė nusprendė ten atsidurti ,,šiek tiek“ anksčiau. Dar prieš aštuonias įlipome į traukinį link Jūrės. Pavaikščiojus truputi pirmyn atgal, gerojo dėdės dviratininko pagalba radome teisingą kelią, kuriuo kokią valandą smagiai ėjome pėstute. Kaip ir dera pagal miškinę aplinką, mus pirmasis pasitiko Agnius su šiaudine skrybėle. Palydėjo iki savo jaukios sodybos, kur jau apsistoję buvo apie dvidešimt žmonių. O jie gal įsigėrę aplinkos, gal šiaip iš prigimties buvo (tai nereiškia, kad nebėra ) malonūs. Dar Arminas tokią šaunią kavą užtaisė…
Kaskart kur nors atvykus, išgėrus kavos, bandai prisiminti šios kelionės tikslą...
Netrukus atsirado atrakcija. Ant sienos pakabintas taikinys bei šešios strėlytės. Labiausiai užsikabino Katrė ir net žadėjo, jog neis į bardų naktis, jei sykį nesumėtys visų į taikinį. Bet su atkaklumu ir fraze: šitas nesiskaito, pavyko tikrai greitai  Pabuvę ,,Namuose“ su ,,Šeimyna“ susirengėm eit į platesnę ,,Giminę“. Pievoje stovėjo žavi scena, o aplink jau dygo palapinių kvartalas. Žmonių vis daugėjo ir galvoje pradėjo iš smagumo šokinėt mintis: na ir didelė mūsų giminė….
Gimininė, bendruomenė apibrėžiama plačiai, ilgomis ir kartais kebliomis sąvokomis, bet esminis jos požymis – bando išlikti augdama savimi. T.y. bendruomenės narys, tapęs žmogumi, sukuria kitą žmogumi.
Suvirpėjus pirmai stygai, aš ( ir manau daugiau kas) pajutau, kaip suvirpėjau pati. Visu nuoširdumu atlikėjai orą vertė muzika. Nors diena buvo tikrai karšta, bet tokiu oru buvo malonu kvėpuot. Į bardišką muziką buvo visai įdomiai įterpiamas rock‘as, bežodė gitaros kalba, bliuzas.
Nors vėjai kartas nuo karto bandė atnešti gaivumą, bet sudėtingai, tad jiems į pagalbą atėjo Vėjas.
Kad jau apie gaivumą- savo žavingumu į sceną įskriejo Raimonda ir... (be žodžių)
Na žinoma, kaip ir dera, Briedis 24 ant ragų visad atsineša lietų. Ir šįkart ,, vanduo, vanduo“ iš dainos virto į tikrą vandenį. Tokį, net tarp dviejų apsikabinusių žmonių įsiskverbiantį kiaurą pro abu žmogaus sluoksnius (išorinį ir vidinį).
Neoficialioje dalyje (nors ar kažką ten buvo galima vadint oficialumu?) prasidėjo jaunų talentų pasirodymai. Ir rimtų dainų, ir kvailai smagių būta. Kelios tokios, kurias su Raimonda pavadinom: psichodelika  Per jas tikras smagumas suktis ratu. Katrė pranešė, jog Agniaus sodyboj vyksta ramus pasibuvimas muzikoje, tad kelios mes ten ir nuėjom. Konung‘as ir Vėjas dainavo ir su melodijomis jau pradėjo žvaigždes kabint ant dangaus ir šiaip visokius stebuklus daryti. O viena žvaigždutė švelniu šešėliu prisiglaudė prie visų: „Aš - Elena“...Ir negalėjai būt neapstulbusiu.
Gražiausios žvaigždutės rugpjūty krenta, krenta, o viena, tokia ne kiekvienam žvilgsniui leidžianti būti matoma – nutūpė, prisėdo, šalia buvo...
Galiausiai beveik visi išnyko kas kur, kolei toje vietoje pasilikom keturiese: aš, Zoraza, Vėjas, Kunung‘as. Buvo taip gera būt šių žmonių muzikos vartotoja, kad miegas ir antrąją naktį negavo pasivogt manęs. Taip iki pat ryto prabuvę, grįžom pažiūrėt kaip visi laikosi pagrindinėje ,,zonoje“.
Ir buvo neįtikėtina matyti, jog viskas visai ne kaip po karo ( o kažko panašaus tikėjausi). Visi ramiai budinosi su rasa ir pamažu ruošėsi išvykti.
Eiti, būti zonoje, leisti jai būt tavyje – tai sutikimas atsisakyti daugybės to, kas įprasta. Iš zonos niekada neišeisi taip, kaip įėjai.
Viskas praėjo neįtikėtinai puikiai ir jaučiu, jog tuo kvėpavimu aš vis dar tebekvėpuoju. Graži, ot, ta mūsų Šeima ir Namai. Labai ačiū Tėvams, kurie sukūrė visą tai ir mokėjo padaryt, jog viskame būtų pilna jaukumo ir žavingumo.
Ir ką tik, vėl - tos su saule patekėjimu dienos, visada su saule, bet ne visada karštos, visada šviečia, bet ne amžinai, visada jų lauki ir dažnai, nors trumpam, nori nuo jų pabėgti...

Greičiausiai prabėga – „BARDŲ NAKTYS“.



Libella ir Vėjas