Nustebinta blogų rytų ir Kauno renginių prastumo nepasiteisinimu

Dpoezija Lt
Kategorija: Naujienos

Ko gali tikėtis iš rytų, kurie išnirsta iš labai realių, nemalonių situacijų sapnų nakties, o tu ir vėl užmiršai apšokuoti aplink kėdę tris kartus. Ar gali būti diena graži, kai nuo pat ryto prisigalvoju sau mažų depresijų ir mintimis lipu ant jautriausių vietų. Nejaukūs tokie rytai. Tikėtina, kad vakarėjant bus tik blogiau.

Ko gali tikėtis iš rytų, kurie išnirsta iš labai realių, nemalonių situacijų sapnų nakties, o tu ir vėl užmiršai apšokuoti aplink kėdę tris kartus. Ar gali būti diena graži, kai nuo pat ryto prisigalvoju sau mažų depresijų ir mintimis lipu ant jautriausių vietų. Nejaukūs tokie rytai. Tikėtina, kad vakarėjant bus tik blogiau.
Ogi visai ne!
Kas gali labiau skaidrinti nuotaiką už netikėtą Jono: „Mes MANOME kad esi padori mergaitė./.../ reiktų naujo admino pas mus svetainėje. Norėjome pasiūlyti Tau“. Ir dar labiau netikėtą vakarą, visai ekspromtu sugalvotą nueiti „Žiogo lagamino“ koncertą su Raimonda. Ir še tau. Šypsnys nepaleidžiantis visą dieną, vakarą.
Pasišiaušiu plaukus, užsidedu tamsius akinius ( nuo šiandien turiu atrodyt itin kietai, ne kasdien gi gatvėj sutiksi dpoezijos adminą), o iš tikro jaukiai nusiteikus žygiuoju link rotušės sutikti Raimondą. Ach, geras, šiltas ir šviesus žmogus ji. Džiaugiuosi, kad žinau, kad viskas vyksta ne veltui ir, kad būtent šį dainuojamosios poezijos vakarą turėjau praleisti su kas vakarą klausomos dainos „Atsisveikinu“ autore.
Į koncertą ėjau ir žinojau tik tiek, kad gros Domantas Razauskas, nelabai išties ir tikėjausi itin gero koncerto. Kai einu į juos Kaune paprastai visąlaik nusiteikiu blogiausiam. O ir dar tie likę nekokie prisiminimai iš pirmo dainuojamosios poezijos koncerto, „Raudonas žiogas“, organizuojamo „Idėjų garažo“.
Bet vėlgi, pirmas įspūdis gali būti labai klaidingas!
Įėjome į išties gražų ryšių muziejaus kiemelį. Pirmos mintys : „kiek žmonių!” ir “ar aš sulauksiu tų laikų, kai tokio pobūdžio koncertuose Kaune bus nors šiek tiek daugiau vyriškosios giminės atsotvų?“. Na bet ką gi. Įsitaisome patogiai ant Jonuko miegmaišio ir įdėmiai pradedam stebėti vyksmą scenoje. Koncerto pradžią, kaip ir buvo žadėta tik vėliau nužiūrėtoje koncerto programėlėje, paskelbė Gintaras Povilavičius, kaip ta pati programėlė skelbė, parengęs netradicišką dainuojamosios poezijos interpretaciją. Nežinau ar aš čia objektyviai ar subjektyviai, vis dėlto netradiciškesnės dainuojamosios poezijos už Domanto Razausko, Dėdės Semo ir Jonuko nemačiau. Dėdė Semas buvo pristatytas kaip atvykėlis iš Indijos, o Jonukas – iš Sibiro. Ir visą vakarą aš galėjau ramiai tikėti tuo ir naiviai žavėtis atvykėliais iš rytų. Mano nuostabai ir džiaugsmui grojo ir Gediminas Storpirštis. Parinko Kauno poetų tekstais sukurtas dainas ir aš aukščiau galvelę kėliau. Gera buvo girdėti tiek D. Kajoko, tiek D. Čepauskaitės eiles. O ir visai gerai buvo prisiminti laikus, kai traukdavau visa gerkle: „valio, Pukuotukui!” ar “aš labai bijau varlės“.
Gaila tik, kad vis dėlto baimė neturėti kuo grįžti namo privertė mane ir vis labiau bešąlančią Raimondą išeiti taip normaliai ir neišgirdus Eglės Sirvydytės gražiųjų dainų ir visiškai pavergiančio balso.
Bet visgi Kaunas šįkart manęs neapvylė, ir Gediminas Storpirštis sakė, kad džiaugiasi dainuojamosios poezijos žanro atgijimu mūsų mieste. Tai gal ir į šviesą mes čia keliaujam. Gal ir berniukų padaugės koncertuose, o autobusas ir į Garliavą kadanors važiuos bent jau vidurnaktį.
O pabaigai vis dėlto didžiausią pagarbą atiduodu D. Razauskui ir žmonėms, kurie dirba, kuria, groja, šoka kartu su juo. Tai paprasčiausiai veža.
Ir aš į taktą: „Ateik, mažyte, aš noriu tave apkabint“.

Katrė