Atsiliepimai apie 2006.02.23 gitarų vakarą Raseiniuose

Dpoezija Lt
Kategorija: Naujienos

Raseiniuose Bardai turi klubą! Neatsargus mano žingsnis – pats, buvęs tąsyk atlikėju, rašau apie vakarą, kurį turėtų vertinti kiti. Na, visgi, pasinaudodamas tuo, kad buvau pakviestas į bardų vakarą kaip svečias, pabandysiu kartu su jumis - tiek su buvusiais vakare, tiek su tais, kurie negalėjo dėl daugybės priežasčių jame sudalyvauti - grįžti į vakaro rengimo užuomazgą, jo eigą, kulminaciją ir...ilgokai trukusius atsisveikinimus.

Vakaro surengimo iniciatyvos savininkas, kiek žinau – Kastytis Petryla, Lietuvoje gimstančių gitarų meistras, nuoširdžių dainų autorius ir atlikėjas. Šauni buvo ir gitarų vakaro surengimo proga – Raseiniuose įkurtas Bardų klubas![antraste] Ne kasdien galima džiaugtis bardų susibendravimo iniciatyvomis, tad vien tokia žinia - jau įvykis ! Nori, nenori, bet pradedi kurti mintyse vizijas apie dešimtis bardų klubų per visą Lietuvą....Kažkur kažkas turbūt pražiopsota, nes nesigirdi nieko apie tokius klubus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar pvz.,Tauragėje. Duok dieve, kad klystu ir jie jau yra. Tokiu atveju beliktų aiškintis, dėl kokių kenkėjiškų organizacijų tai nutylėta... Juk jau kurį laiką akivaizdu, kad gitarų išpirkimo bumas gali varžytis su nekilnojamo turto kainų šuoliais, kad, be nostalgijos hipių laikams, subrendo ir stiprėja noras ir jauniems ir po truputį senstantiems kalbėtis poezijos ir muzikos kalba tiek su bendraamžiais, tiek su žmonėmis, stovinčiais už kitų kartų slenksčių. Laikai, kai dominuoja politinė demagogija ir nesibaigia amžinoji verslinio dialekto žiema, jau ne vienam įspraudė po sniego kamuolį į krūtinę.

Tame šaltyje šaunių žmonių spėjome netekti...Tad, kol tylėjimas, veidmainiavimas ir laukimas atiminėja nuoširdumo akimirkas, raseiniškių bardų organizuojamo vakaro idėja, bent jau man, buvo labai šilta žiemos naujiena. Kiekviena iniciatyva, idealistinė ar, šiaip, bet kokia organizacinė, atsiremia į žemiškus dalykus. Būsiu atviras – ir šį kartą vakaro organizatoriai to neišvengė. Vos susibūrus būsimiems atlikėjams, kilo diskusija apie galimus įgarsinimo variantus. Viena iš versijų buvo dainuoti ir groti be jokio elektronikos įmaišymo. Tačiau, apžvelgus būsimo vakaro erdvę ir įvertinus galimą maksimalų jos užpildymą (kampuota erdvė, 50-60 klausytojų), ne vienas suabejojo, ar natūralus garsinis signalas nepareikalaus iš klausytojų ypatingo dėmesio, kurio jie, gal net natūraliai negalės atlikėjams skirti, nes, visgi klausytojai rinkosi į vakarą po ketvirtos savaitėje darbo dienos. Neužteko mums pasitikėjimo gyvo garso jėga. Ką spėjome, su vietos kultūros namų darbuotojais (didelis ačiū jiems) tą įgarsinimui suorganizavome ir pradinėje (tuščioje) erdvėje kaip ir viskas gavosi neblogai. Beliko laukti, kaip viskas skambės toje pačioje, bet jau klausytojų užpildytoje, erdvėje. Na, vakaro pradžiai entuziazmo buvo susikaupę pakankamai. Tad, kiek pamenu, prasidėjo viskas gana veržliai ir nuosekliai. Iki pirmojo „sufonavimo“. Čia jau turėčiau įterpti „šypsenėlę“, nes, kuriam laikui ir atlikėjų ir, aišku, klausytojų būsena emociškai „apsiardė“. Problemos senos kaip pats įgarsinimo principas: kolonėlės stovėjo prieš mikrofonus, užpildytoje klausytojais erdvėje reikėjo daugiau garso, jį sustiprinus, aišku, prasidėdavo iškraipymai. Žinoma, ne vienas žinovas pasakys, kad atitinkami mikrofonai, eilė kitų akustinių sprendimų būtų leidę problemų išvengti. Na, šį blyną kepėme spontaniškai, greitai ir truputį neapgalvotai. Ne mes pirmi....

Buvo žavu, kad visi atlikėjai kategoriškai suignoravo įgarsinimo problemas ir neprarado nei entuziazmo nei nuoširdumo jėgos visą vakarą. Klausytojų pritarimas ir palaikymas buvo akivaizdus, tad, nežiūrint į temperatūrą už lango, vakaras gražiai emociškai šilo. Klausytojams pasiūlytų kūrinių bei jų atlikimo manierų įvairovė vakarui suteikė dinaminio žavesio. Skambėjo tiek „atpalaiduotos“ grojimo technikos lydimos dainos, tiek preciziškai sudėliotų garsų kompozicijos. Tarp atlikėjų klausytojai susipažino ir su dainuojamosios poezijos bangą eilę metų skleidžiančiu Olegu Ditkovskiu ir su būsimaisiais bardų muzikos šaukliais (kun. E. Murausko vaikinų grupė). Raseiniškių dominavimą vakare sustiprino K. Petryla (jau nepristatinėsiu ), A. Stakauskas, D. Levickis, V. Viskantas (praktiškai sugebėjęs ekspromtu akomponuoti beveik visiems vakaro atlikėjams), kun. G. Blužas. Kadangi garso operatoriai vakaro eigoje formavosi taip pat spontaniškai, kaip ir pats įgarsinimo procesas, „cyptelėjimų“ ir pan. garsų faktai vis primindavo mūsų nelabai „idealaus“ pasiruošimo klaidas. Visi sakytų : „Fui, kaip negerai“. O aš, šiuo atveju, likau kitos nuomonės. Pagrindinis dalykas, ką tą vakarą pavyko pasiekti – atlikėjai ir klausytojai suartėjo. Nežiūrint, kad tai buvo kaip ir d. poezijos vakaras, jame, tiek dėl garso sprendimų ieškojimo, tiek dėl atlikėjų nusiteikimo perimti viens iš kito momentais silpstančių nuotaikų atstatymą, buvo apstu improvizavimo, greitos reakcijos į nuotaikas ir situaciją elementų. Buvo grojama ir viena gitara ir dviem ir trim. Buvo grojama, dainuojama ir su įgarsinimu ir be jo... O su nuoširdumo ugnele visa tai išsivystė į puikų rezultatą – išnyko psichologinė riba tarp atlikėjų ir klausytojų. Mes norėjome žmonėms dainuoti – jie tai pajuto ir mus išgirdo. Todėl dalyvių ir klausytojų atsisveikinimai buvo gana netrumpai trunkantys... Žodžiais to neaprašysi, tad baigsiu tomis mintimis, kurioms žodžius randu: „Kiekvienas gyvename su daina savyje. Jei visi uždainuotume – gera būtų pradėti gyvent“. V. Mineikis